BERNIUKAS IR LAPĖ

Tą dieną, kai reikėjo išsirinkti vietą, kurioje norės praleisti jam skirtus metus, berniukas stipriai stipriai užsimerkė. Spalvotuose laiko ratiluose pamatė sodrią žalumą, pajuto minkštutėlę samanų paklotę. Kvepėjo drėgme ir kažkuo neįprastai švelniu. Švelni migla jį apgaubė, pakėlė ir nunešė ten, kur jo laukė dvi išsiilgusios širdys. Tėčio ir mamos.
Taip jis tapo Rėjumi. Kitokiu berniuku čia, Žemėje.
Rėjų pasitiko žmonės baltais chalatais. Jie kalbėjo apie itin retą Goldenharo sindromą, o dvi išsiilgusios širdys klykė iš siaubo.
Tačiau švelni migla žino geriau: Rėjaus akys ne viską mato, ausys ne viską girdi, o lūpos ne viską gali pasakyti. Tik širdis jaučia labai daug. Ir tuksi kasdien ji didžiausią Rėjaus svajonę – būti berniuku, kaip visi šioje Žemėje.
“Užaugsiu – atsilyginsiu”, – kartoja jis, apsikabinęs savo draugės lapės kaklą. Toji švelniai švelniai ūsais kutena jam nosį. Visai kaip seniai seniai, toje žvaigždėje.

Viktorijos Staponės fotografijos